At Last The Last

Pamačiau parduodamą hamaką graužikams ir pagalvojau, kodėl gi aš negalėčiau būti vienu iš jų ir suptis dabar kur nors šiltuose kraštuose, po palme, graužinėti riešutėlių ar nukritusių ant žemės kokių kitų gėrybių. Matyt, kaip kažkas visgi pasakytų, tai daro amžius, kad norisi pabėgti, neturėti neįveikiamų sunkumų, norisi maximum vietoj medium..nežinau. Atrodo, kad didelei daliai žmonių mano bėdos ir neatitikimai atrodytų juokingi, bet ką gi...viskas lengva, kas praėjo.

Dažnai būna galvoji ir ieškai savyje ir savo gyvenime kažko naujo. Bandai gal suteikti spalvų ar ko, bet galiausiai labai dažnai supranti, kad neturi ko naujo žmonėms parodyti. Kad va ir čia. Aš neturiu net dabar jums nieko naujo, ką būtų įdomu sužinoti. Apart gal tų, kurie mane pažįsta, nes visgi jiems visada įdomu tam tikros mano būsenos, bet pvz ką daryti tiems, kurie nieko apie mane nežino ir žinoti gal nenori? Gal daugelis tikisi gerų informtyvių puslapių,o ne kažkokių tam tikra prasme griaudulingų atviravimų ir kažkokių nepaaiškinamų būsenų įvardijimo.

Dėja. Aš nesu IT fanė. Nesu kažkokių politinių naujienų skleidėja, net ne kažkokia rašytoja. Na, aišku, turbūt derėtų siekti aukštumų ir didesnio skaitytojų rato, tačiau nėra, neįdomu tai ir neskaito. Plius mano mintys dažnai nutrūksta ir apkritai mėnesiais gali būti nieko naujo, nieko gero, nieko įdomaus, kad ir kiek viduje išgyventa. Bet man per sunku užsiiminėti su kasdieniais blogų pildymais, naujienų ir įvykių aprašymais, išsamiu pasaulio ar šiaip internetinių atradimų skleidimu.

Tikiuosi nebereiks čia rašyti kažko, jokios kūrybos, nes kam gi žmonėms dar vienas apsimestinis talentas, kam versti kažką sugalvoti, kam keisti kažką?Aš išgyvenu, taip. Išgyvenu savyje ir ne visada viena, bet daugiau bent kol kas man ir nereikia.


Su pavasariu

Jonas Mekas. Gėlių kalbėjimas: Eilėraščiai.

Aš nežinau, ar saulė

padarė tai,
lietus ar vėjas –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.

Klausiausi, kaip šiureno
pavasario lietus,
plaudamas kaštanų
rausvus pumpuriukus, –
ir upeliukas bėgo
į slėnį nuo kalvos –
ir buvo gaila sniego
ir baltos spalvos.

O kiemuose, o skardžiuose
raudonaskruostės
kaimų merginos
sudžiaustė skalbinius,
nupūstus vėjo,
ir, atsišliejusios,
ilgai žiūrėjo
į geltonus blindės pluoštus:
nes meilė yra kaip vėjas,
ir meilė kaip vanduo –
su pavasariu ji atdrungsta,
ir užšąla – kai ruduo.

Bet man, nežinau kodėl,
ar saulė
padarė tai,
lietus ar vėjas, –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.

Žinau – vėjas
skalbinius vis pūs ir pūs,
ir lietus atėjęs
lis vis kaštanus, –
bet meilė, kurią sniegas
nusinešė –
negrįš.
Giliai po sniegu miega
žodžiai ir širdis:
nes šiandien, kai sekiau
lietaus šokimą tarpdury –
pavasario lietaus! –
aš kitą pamačiau:

lietum praėjo,
ir buvo ji graži,
ir šyptelėjo:

Nes meilė yra kaip vėjas,
ir meilė kaip vanduo –
su pavasariu ji atdrungsta,
ir užšąla – kai ruduo,
nors man, nežinau kodėl,
ar saulė
padarė tai,
lietus ar vėjas, –
bet man labai gailėjos
ir sniego, ir baltos spalvos.

Neliūdėk, liūte

Sapnuose pas Jeronimą #3

Jeronimo gyvenimo moto buvo: gyvenk taip, kad turėtum, ką papasakoti. Jeronimas ir vadovavosi šia logika. Jis kasdien kažką porindavo visiems (o gal viskam), bet kartu ir pats sau. Daiktai kambaryje ir taip žinojo visas Jeronimo istorijas. O gal net ir į ateitį. Ir kai Jeronimas tai suprato, metė tą moto lauk ir dabar gyvena su gyvenimo auto : turi pasamoningai žinoti, kas tu esi, į ateitį.


Jeronimas buvo klasikos gerbėjas. Kai ateidavo gūdi bemiegė naktis, jis, pritildęs radijo imtuvą, klausydavosi "Klasika" programos ir nerimąstingai nelaukdavo pabaigos. O kai nutildavo paskutinis, dažnai smuiko ar kontraboso, garsas, Jeronimas taip pat neramiai užmigdavo.
Bet tąkart "Klasika" programos radijas negaudė.
"Matyt karma kažkokia bloga" - spėliojo Jeronimas išjungdamas radiją.
Nagi trūko jam kažko, trūko postūmio į užmigimą, tai jis pasiėmęs gitarą grojo. Ir kažikaip gražiai jis grojo, kad net pradėjo jam ploti. Ploti sienos, langai, senukas..
"Senukas? - pašoko Jeronimas - Mat jį bala, jau nebėr. Girdėjau, kaip lazda nustuksėjo.." - atlyžo.
Bet ir nebuvo senuko. Tai kaimynai radijatoriais Jeronimui už triukšmą naktimis beldės.


Paukštis lesinėjo šermukšnius, iš kurių jo pilve dygo medžiai, o po to paukštis jau nebegalėjo paskrist, tai tūpinėjo tai šen, tai ten.Galiausiai nušoko ant žemės, išsižiojo giedoti, bet staiga plyšo pusiau, prasiveržus šermukšnio medžiui. Jeronimas priėjo prie medžio, apsikabino ir sugiedojo giesmę už paukštį. Jeronimas tada nuskabė porą šermukšnių, užsidėjo ant ausų ir pradėjo save linksminti, juokingai strykaliodamas. Po to pakabino šermukšnius atgal, nusilenkė ir paliko paukštį, virtusį šermukšniu, vieną.


Sienomis šokinėjo musė. Tokia akyla, ausyla, įkyri ir kartu tokia nepriklausoma. Bet Jeronimas sukūrė jos priklausomybę nuo savęs : jis uždarė musę į stiklainėlį nuo uogienės, maitino, girdė, šnekino, o musė, iš prigimties laisvas vabzdys, nei jam giedojo, kaip kad lakštingala negieda uždaryta, nei jam dėkojo. Pasimirė.


Jeronimo santykis su gamta ir gyvūnais milžiniškas. Jeronimo sapnuose, pagaliau, neapsieinama be kažkokio gyvuliško įvaizdžio ar gamtos realijų ir tai turi tam tikrą įtaką jo tikrajame pasaulyje.
Jeronimui gyvenime nebuvo visuotinių problemų. Jį daugiau kankino būties ir gamtos klausimai. Jis nežinojo, kad būtent jų ir nelemta jam išsiaiškint. Tačiau Jeronimui visai patikdavo skęsti mintyse, o ypač, jei jos sapnuose virsdavo baltais debesų kamuoliais. Na ir kas, kad atsikėlus sunku, mieguista ar, kažkaip šiaip, baisu? Jeronimas savo tikruoju gyvenimu laikė sapnus, o atsibudęs jautėsi lyg trumpam užmigęs, kaip kad mes naktimis.


Jeronimas buvo rytinis šlavėjas. Bent jau taip jis pats save vadindavo eidamas į darbą. Su šluota rankoje jis įsėsdavo į seną troleibusą, rytinį kaip ir jis, ir, skaitydamas kuo storesnę knygą, nesvarbu kokią, važiuodavo į tądien paskirtąją gatvę.
Rytinis šlavėjas su dideliu krepšiu ryto vėsoje atrodydavo baugiai. Ir pats Jeronimas kartais save baugindavo, tuščių vitrinų stikluose. Kai tik pažvelgdavo, rodydavos jam, kad jisai, tai ne jisai, o kažkoks niekis, kurio nėra. Jeronimas prabėgdavo tas gatveles, kurias pats vadindavo "Stiklinėmis". O tada atsipūtęs lėtai žingsniuodavo šaltu šaligatviu, vietomis stabteldamas grindinio plyšiuose pasilenkus paieškoti boružių.